Pristatyti Nacionalinio kultūros forumo pranešėją, Nyderlanduose gyvenančią Eveliną Kvartūnaitę dviejų žodžių neužtenka. Antreprenerė, kūrybininkė, edukatorė, prodiuserė, fotografė, filantropė, Amsterdamo meno bendruomenės telkėja, mokymosi visą gyvenimą šalininkė.

„Esu smalsus žmogus, man visada buvo įdomu, kaip veikia skirtingi dalykai, kaip jie vienas kitą papildo, prideda naujų spalvų ir įkvepia naujiems iššūkiams“, – paklausta, kaip viename žmoguje telpa tiek daug veiklų, paprastai paaiškina ji.

– Evelina, kaip susiklostė Jūsų kelias? Ar Amsterdamas ir kelionės po pasaulį padėjo jį Jums atrasti?

– Universitete studijavau inžineriją ir agile procesų organizavimą. Baigusi mokslus, nemaniau, kad dirbsiu šioje srityje, tuo metu mane labiau domino edukologija. Su įvairiais projektais pakeliavusi po konfliktų ir karo zonas, stebėjau, kaip edukacija keičia žmonių gyvenimus, padeda jiems save realizuoti, kurti bendruomenes ir jausmą, kad kažkam priklausai, jausti tęstinumą. Nepaisant kultūrinių ar geografinių skirtumų, dirbau Šiaurės Afrikoje, Balkanuose, Kaukaze, Rytų Turkijoje. Edukacija pagelbėdavo rasti bendrą kalbą su itin skirtingais žmonėmis, ji ir buvo svarbi gija, besitęsianti per visas mano veiklas.

Amsterdame atsidūriau ne visai planuotai, tuo metu, kai apsigyvenau šiame mieste, vis dar užsiiminėjau tarptautine veikla, taigi, gana ilgai čia neradau man svarbių kultūros aspektų. Prieš aštuonerius metus įkūriau nevyriausybinę organizaciją „Word Up Amsterdam“. Ji išaugo į stiprią platformą, kuri suteikia erdvės kultūros saviraiškai ir bendruomeniškumui. Nors spoken word poetry – kalbamoji poezija – buvo man nauja sritis, joje atradau tą pačią bendruomenių kūrimo giją, jungiančią ir kitas mano veiklas.

Apskritai gyvenimas Amsterdame yra labai kosmopolitiškas, atviras ir pilnas iššūkių – tai mane visada žavėjo. Malonu stebėti, kaip miestas ir jo gyventojai metams bėgant keičiasi.

– Nemažai laiko dirbote humanitarinės pagalbos organizacijose. Kokių patirčių iš ten parsivežėte? Ką sužinojote apie pasaulio žmones?

– Pasaulio žmonės yra labai platu… Noriu tikėti, kad žmogiškumas yra mus vienijanti savybė. Kartais sunku tai kartoti, ypač kai nemažai laiko padirbi konfliktų zonose, matai ten daug skausmo, netekties, neteisybės. Labai noriu tikėti, kad galiausiai kiekvienas iš mūsų tiesiog ieškome būdų būti pamatytas, išgirstas ir suprastas.

– Kalbate apie augimo mąstyseną, kuri kiekvieną iššūkį prilygina galimybėms. Kaip ją ugdėte? Kas tapo lūžiu Jūsų pačios mąstysenoje?

– Negalėčiau įvardyti vienos akimirkos, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis, tačiau visada tikėjau, kad kiekviename iššūkyje slypi dovana. Tik nuo mūsų priklauso, kaip ją priimsime. Viskas nėra paprasta ar lengva, mūsų požiūris priklauso nuo sąmoningumo ir sugebėjimo kritiškai kvestionuoti.

– Kaip, jūsų nuomone, kiekvieno žmogaus asmeninės vertybės veikia kultūrą, kurioje jis gyvena?

– Asmeninės vertybės gali turėti didelį poveikį kultūrai, kurioje gyvename, jos formuoja individo suvokimą, elgesį ir sąveiką su bendruomene. Tačiau ši sąveika yra kompleksiška ir gali pasireikšti skirtingais būdais, kurie priklauso nuo daugelio veiksnių. Tarp jų – kultūrinė aplinka, socialinė įtaka ir asmeninės patirtys. Kiekvienas žmogus į kultūrinį kontekstą įneša ir dalį savo vertybių sistemos, taip kontekstą formuodamas ir kartu prisitaikydamas prie bendrų normų ir vertybių. Vis dėlto kultūra asmenines vertybes lygiai taip pat veikia, nes bendruomenės normos ir įtakos gali individo požiūrį į tam tikras vertybes pakeisti. Man atrodo, asmeninės vertybės ir kultūra turėtų veikti sinergiškai, drauge kurti unikalų kultūrinį kontekstą.

– Ką Jums reiškia pažinti kitas kultūras? Kaip manote, kas mums trukdo jas prisijaukinti, prisipratinti?

– Kultūros sąvoka yra labai plati. Pažinti kita kultūras man reiškia drąsiai užduoti klausimus, bet klausti su pagarba ir atvirumu. Pažinti kitas kultūras nebūtinai reiškia jas įsisavinti. Svarbu atrasti balansą tarp supratimo, smalsumo, pagarbos ir integracijos. Nemanau, kad fiziškai įmanoma prisipratinti visas kultūras, dėl to pasaulis toks ir yra gražus. Savo evoliucija, kaita, kitoniškumu.

– Kurioje vietoje, jūsų nuomone, susitinka kultūra ir ekologija? Kodėl įprastai šios dvi sąvokos taip atitolinamos viena nuo kitos?

– Man tai – visiškai neatsiejamos sritys. Žinoma, svarbu atsižvelgti į konkrečias bendruomenes, regionus ar aplinką, kur kultūrinė praktika ir ekologinė dinamika sąveikauja prasmingai. Toji sąveika gali įrodyti, kaip svarbu pripažinti tokį ryšį, jei siekiame tvaraus gyvenimo.

Gana dažnai kultūros ir ekologijos sąvokos dėl istorinių ir visuomeninių veiksnių suvokiamos kaip nutolusios viena nuo kitos. Tokia atskirtis gali kilti iš šiuolaikinės Vakarų pasaulėžiūros, kuri linkusi suskaidyti kultūrinius ir gamtinius gyvenimo aspektus. Prie atskirties gali prisidėti ir pirmenybė ekonominiams interesams, o ne ekologiniam tvarumui. Manau, kad yra didžiulis poreikis užpildyti šią spragą, iš naujo įvertinti labiau integruotą holistinį požiūrį į aplinkosaugos problemų supratimą ir sprendimą.

– Ar vienas žmogus gali daug? Kodėl šiandienos vienišių pasaulyje mes tiek daug kalbame apie bendruomeniškumą?

– Esu įsitikinusi, kad vienas žmogus gali labai daug. Tačiau kaita vyksta per kultūros pokyčius, o tam reikia, kad aktyviai dalyvautų bendruomenė. Tik integruoti pokyčiai gali būti tvarūs.

– Išties esminius pokyčius dažnai lemia komanda. Jūs mokote ją kurti, kaip manote, kokia komanda galėtų išgelbėti pasaulį, kurį šiandien purto katastrofos?

– Galbūt naiviai, bet vis dar tikiu, kad edukacija, savęs pažinimas, savivoka ir žvilgsnis į bendruomenę, bendrus žmogiškus poreikius susiskaldžiusiai visuomenei gali pagelbėti. Bendruomenės buriasi ne tik aplink konkrečius žmones, jų atsiradimą skatina bendri interesai, noras būti išgirstiems, pamatytiems ir suprastiems.

– Kartais sakoma, kad tvarumas – madinga šiandienos tendencija. Ką šitiek pakeliavusi po pasaulį ir susidūrusi su įvairiomis kultūromis jiems atsakytumėte?

– Tvarumas nėra tik mados reikalavimas, bet ir būtinas atsakas į globalias problemas. Kiekviena kultūra turi unikalų požiūrį ir tradicijas, kurios gali būti integruotos į tvarumo principus. Kelionės po pasaulį man leido suprasti, kaip vienos šalies sprendimai gali paveikti kitas. Tvarumas tampa vis sudėtingesnis ir daugialypis procesas, kai yra integruojamos įvairios kultūrinės perspektyvos. Įvairios kultūros galėtų pasimokyti viena iš kitos ir kartu prisidėti prie tvaraus pasaulio kūrimo.

LRT.lt straipsnis >>>