[LRT.lt] Kultūros ekonominės vertės ekspertas iš JAV: būkite menininkai, elkitės kaip verslininkai
„Menas vis dar verčia žmones susimąstyti apie save ir pasaulį, kelia klausimus, džiugina ir kuria prasmes. Tačiau galbūt mums reikėtų daugiau kalbėti apie meno įtaką kasdieniame gyvenime, ir kalbėti apie tai garsiai“, – sako pagrindinis šių metų Nacionalinio kultūros forumo pranešėjas – „Americans for the Arts“ advokacijos ir partnerysčių vadovas, tyrėjas, kultūros ir kūrybos ekonominės vertės ekspertas iš Jungtinių Amerikos Valstijų – Jay H. Dickas.
Iš JAV į Kauną, kur šių metų birželio 6 dieną vyks devintasis Nacionalinis kultūros forumas, atvykstantis kultūros ekspertas J. H. Dickas skaitys pranešimą apie paslėptas kultūros ir kūrybinių industrijų vertes. Galimybę atvykti lektoriui suteikė Baltijos šalių ir Amerikos laisvės fondas BAFF.
Prieš Nacionalinį kultūros forumą J. H. Dicką kalbino Augustė Gittins.
– Vartotojų pasaulyje kultūra yra tarsi antraeilis dalykas – jos visada atsisakoma, kai ištinka sunkūs laikai. Gal žinote, kaip susiformavo toks požiūris? Nors kultūra juk yra mūsų egzistavimo pradžių pradžia.
– Galiu kalbėti tik apie tai, kas vyksta JAV. Turiu pasakyti, kad toks požiūris tampa vis mažiau populiarus, nors vis dar esama gana daug žmonių, kurie mano, kad kultūra ir kūrybinės industrijos, kitaip nei transportas, sveikatos priežiūra, švietimas, visiškai nėra būtinos kasdieniame mūsų gyvenime.
Mano darbas yra parodyti žmonėms, koks iš tiesų kultūros laukas yra svarbus. Netgi būtinas mūsų kasdienybėje. Meno negalima laikyti priedu prie kažko, jis nėra skirtas tik elitui, tai – nesąmoningos, išankstinės nuostatos. Kultūra yra mūsų kasdienio gyvenimo pagrindas. Kai visuomenė tai supranta, nebelieka svarių priežasčių mažinti kultūros lauko finansavimą.
Per metus kultūros laukas sugeneruoja 1,1 trilijono dolerių. Ir tai yra didžiausias argumentas, kodėl menas yra naudingas ekonomikai.
JAV per pastarąją recesiją kultūros finansavimas buvo lygiomis dalimis proporcingai mažinamas kaip ir kitų sričių. Reikia suprasti, kad kiekvienas menininkas ar meno institucija yra mažas verslas. Menas kuria darbo vietas, JAV ši sritis sudaro 4,3 proc. mūsų bendrojo vidaus produkto – daugiau nei statybų ir žemės ūkio pramonė. Per metus kultūros laukas sugeneruoja 1,1 trilijono dolerių. Ir tai yra didžiausias argumentas, kodėl menas yra naudingas ekonomikai.
Nebandau iš naujo apibrėžti meno sąvokos. Menas vis dar verčia žmones susimąstyti apie save ir pasaulį, kelia klausimų, džiugina ir kuria prasmes. Tačiau galbūt mums reikėtų daugiau kalbėti apie meno įtaką kasdieniame gyvenime? Ir daryti tai ne tik tarp žmonių, kurie domisi kultūra? Kalbėti apie tai, kad menai padeda vaikams geriau mokytis mokykloje ir tapti kūrybiškesniems, novatoriškesniems darbuotojams baigus mokslus. Kad menai padeda vaikams atsigauti po trauminių įvykių, gydo kariškius, išgyvenusius karo žiaurumus. Turime ginti meno įtaką įvairiose gyvenimo situacijose ir apie tai kalbėti garsiau.
Pasiimkite į rankas užrašinę ir pabandykite per valandą surašyti, kokius daiktus matote aplink save, kuriuos sukūrė menininkas ar dizaineris?
– Kaip apibrėžtumėte kultūros ribas – kas yra ir kas nėra kultūra šiandieniame gyvenime?
– Gal apsidairykime aplink ir pagalvokime apie kūrybos ekonomiką? Žmonės linkę pamiršti, kad menininkai – ne tik tie, kurių paveikslai kabo muziejuose. Menininkai kuria iškabas, pro kurias kasdien praeiname, gatvių, kuriose gyvename, planus, mūsų drabužius, akinius, papuošalus. Pasiimkite į rankas užrašinę ir pabandykite per valandą surašyti, kokius daiktus matote aplink save, kuriuos sukūrė menininkas ar dizaineris? Tai bus labai labai ilgas sąrašas. Menas yra visur aplink mus, tik mes apie tai nesusimąstome, jis – kasdienio mūsų gyvenimo dalis. Ir nuostabu, jei jis paliečia tavo sielą.
– Ar kultūra gali uždirbti daug pinigų? Kodėl taip dažnai menininkai, būdami gyvi, skursta, o išgarsėja tik mirę?
– Tačiau galiu nueiti į muziejų ir pamatyti daugybę vis dar gyvų menininkų darbų, tiesa? Taip, žinome apie rembrandt’us bei į juos panašius menininkus, kurie buvo pripažinti tik po mirties. Vincentas van Goghas, sakyčiau, geresnis pavyzdys. Jis pripažintas tik po mirties, tačiau tikrai buvo itin produktyvus menininkas. Prieš porą metų aplankiau Van Gogho muziejų Amsterdame, apžiūrėjau šimtus jo darbų. Tačiau tik dalis iš jų išties yra geri, nors mes linkę manyti, kad bet kuris jo kūrinys – šedevras. Man atrodo, kad tai – klaidingas įsivaizdavimas.
Tikiu, kad menininką pripažįsta už jo talentą. O galbūt jam tiesiog pasiseka kartais. Įsivaizduokite – esate nuostabi dainininkė, dainuojate metų metus, bet niekas jūsų nepastebi. Tuomet atsitiktinai patenkate į „Eurovizijos“ konkursą, kuriame apie jus sužino visa Europa. Ir staiga viskas pasikeičia! Taigi, kartais reikia trupučio sėkmės. Ir kartais nutinka, kad nuostabus menininkas miršta jos taip ir nesulaukęs.
Profesionalių menininkų darbas yra gerai apmokamas. Tačiau tai visai nereiškia, kad jie visi – geri menininkai.
Gyvenimas ne visada yra teisingas. Gali būti blankus aktorius, bet turintis garsų tėvą, žiūrėk, tavo aktorystės kelias palengvėja. Aš tiesiog atmetu mitą, kad menininkai privalo badauti arba mirti, kad išties būtų pripažinti.
Jau kalbėjome apie tai, kad menininkas yra mažas verslas. Jei gerai sekasi, ką darai, – pinigų tikrai užsidirbsi. Pasak mūsų federalinės vyriausybės, yra 5,2 milijono amerikiečių, kurie dirba kūrybinių industrijų srityje. Tai reiškia 5,2 milijono amerikiečių, kurių darbas generuoja pajamas ir kelia šalies ekonomiką.
Profesionalių menininkų darbas yra gerai apmokamas. Tačiau tai visai nereiškia, kad jie visi – geri menininkai. Visuomet jiems kartoju: vertinkite save kaip mažą verslą, prisijunkite prie prekybos rūmų, verslo grupių, burkitės į organizacijas. Būkite menininkai, bet elkitės kaip verslininkai.
Jay H. Dickas / „Americans for the Arts“ nuotr.
– Ar galėtumėte iš savo patirties papasakoti stulbinamos sėkmės istoriją kultūros srityje?
– Prieš daugelį metų Kentukio valstijoje, Luisvilio mieste, turinčiame apie pusę milijono gyventojų, buvo viena gatvė. Gana arti miesto centro, bet nejauki ir nelabai saugi, pilna namų užkaltais langais ir tuščiomis vitrinomis. Nuoma toje gatvėje buvo labai pigi, taigi viena maža galerija nusprendė pabandyti laimę. Neilgai trukus šalia galerijos buvo atidaryta maža kavinukė. Vėliau įsikūrė mažas teatras, tada dar viena galerija. Per porą metų gatvėje vis daugėjo veiksmo, kol ji tapo mažu meno ir muziejų centru. Viename jo gale šiandien stovi prabangus viešbutis, kitame – „Louisville Slugger“ muziejus. O tarp jų – galerijos, muziejai, restoranai, miestui nešantys mokesčius. Tokią stiprią galią turi menas ir bendruomenė.
– Šiandien daug kalbama apie dirbtinį intelektą. Kokį vaidmenį kultūroje ir kūryboje, jūsų nuomone, jis užima ir užims ateityje?
– Dažnai sulaukiu šio klausimo. Mes dar sunkiai suprantame, su kuo teks susidurti, kai dirbtinis intelektas vis daugiau įsilies į mūsų gyvenimą. Jis gali būti puikus įrankis menininkui, kuris naudosis juo kaip juodraščiu ar idėjų šaltiniu. Tačiau dirbtinio intelekto naudojimas kūryboje taip pat gali būti itin stiprus autorinių teisių pažeidimas – visgi informacija renkama ir lipdoma iš jau įvykusios kūrybos – paveikslų, muzikos, knygų, dizaino.
Dirbtinio intelekto naudojimas mene ir kūrybinėse industrijose turi būti aiškiai apibrėžtas teisine kalba, turėti taisykles ir įstatymus. Juk galime pasakyti – sukurk man pievos gėlių piešinį su tam tikros spalvos dangumi ir tam tikra scena, vykstančia tame paveiksle. Lyg ir asmens išmonė, kaip paveikslas turi atrodyti, tačiau visi jame atsirandantys elementai yra nupiešti kitų menininkų. O tai jau – autorystės teisių pažeidimas.
Su dirbtiniu intelektu turime eiti atsargiai, nes programa pagal apibrėžimą remiasi praeitimi ir jau egzistuojančia informacija. Tačiau tai – ateitis, neabejotinai turime ją priimti ir su ja susigyventi.
Dirbtinis intelektas / AP nuotr.
– Lietuvoje būsite pirmą kartą. Ar turite nuostatų, ko tikėtis iš savo kelionės?
– Jungtinės Amerikos Valstijos, be abejo, yra didžiulės. Turime 50 valstijų ir, geografiškai kalbant, tikriausiai esame beveik tokie pat dideli kaip Europa. Mėgstu keliauti, patirti naujas kultūras. Be galo daug žmonių JAV neturi paso, jie niekada nėra buvę už savo šalies, o kartais ir valstijos, ribų. Tai visiškai apriboja jų sampratą apie pasaulį.
Kiekviena šalis turi unikalių, autentiškų dalykų, man patinka lankytis vietose, kuriose dar niekada nebuvau, – tai vienas mano mėgstamiausių potyrių. Laukiu apsilankymo Lietuvoje, nematytų meninių formų, naujos kalbos, žmonių būdo, maisto, architektūros, istorijos. Kultūros kiekviename žingsnyje mieste, kuriame esu pirmąjį kartą. Visa tai daro mane žmogumi.
„Americans for the Arts“ advokacijos ir partnerysčių vadovo, tyrėjo, kultūros ir kūrybos ekonominės vertės eksperto Jay H. Dicko paskaita Nacionaliniame kultūros forume – birželio 6 dieną, nuo 12 valandos, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Forumo organizatorius – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. Forumą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas, „Baltic–American Freedom Foundation“, AGATA, Vilniaus miesto šokio teatras | mokykla „Low Air“, Lietuvos dizaino asociacija, „Goethe–Institut Estonia“, „Menų komunikacija“.