Radijo programos LRT KLASIKA vadovas ir LRT PLIUS laidos „Kultūros diena“ vedėjas Julijus Grickevičius kultūros lauke – tikrai ne naujokas. Jis turi nuoseklią keturiolikos metų darbo patirtį kultūros institucijose tiek nevyriausybiniame, tiek municipaliniame, tiek nacionaliniame lygmenyje.
O pandemijos metu, pasak jo paties, jis siekia, kad jo vadovaujama radijo programa Lietuvos kultūros bendruomenei būtų ne tik informacijos šaltiniu, bet ir tam tikra diskusijų erdve tarp meninkų ir įvairių kultūros institucijų, rašoma Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos pranešime žiniasklaidai.
Taip pat skaitykite
Tad, matyt, nenuostabu, kad, be visų kitų darbų, jis ėmėsi moderuoti ir forumą „Kultūra ir gerovė“, kurį transliavo LRT.lt portalas, ir organizavo Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija su Ateities visuomenės institutu. Praėjus pakankamai laiko, kad būtų galima blaiviai įvertini forumo rezultatus, J. Grickevičius sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie, jo manymu, svarbiausius forumo momentus ir gaires, kurias šis renginys galimai nubrėžė Lietuvos kūrybinių ir kultūrinų industrijų ateičiai.
– Vienas pagrindinių forumo „Kultūra ir gerovė“ tikslų buvo parodyti bendrą Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų vaizdą dabartiniame politiniame ir visuomeniniame kontekste. Kaip jūs šį vaizdą apibūdintumėte?
– Kultūros laukas yra stipriai pasikeitęs. Tie pasikeitimai ypatingai buvo matomi šiais metais. Pirmą kartą po ilgesnio laiko pamatėme, kad kultūros laukas turi lūkesčių ir nori išsakyti savo pasiūlymus. Jis tarsi pradeda save suprasti ir save artikuliuoti. Kultūros laukui pradeda rūpėti politiniai procesai. Šio lauko atstovai ir jame dirbančios organizacijos nori išsakyti, ko tikisi iš naujo Kultūros ministro, ką norėtų matyti Vyriausybės programoje.
Tai yra labai sveikintini dalykai – tam tikras kultūros lauko perėjimas į naują brandą, naujos kalbėsenos atsiradimas iš „Mums reikia, remkite mus“ į „Mes turime potencialo ir norime duoti. Ar galite kažkaip suvirškinti mūsų duodamą produktą?“. Pamažu suprantame, kad kultūra yra kuriamoji galia, kuri yra ir dalykuose, kuriais mes grožimės, ir kuriuos mes vartojame kasdien.
– Ką jūs laikytumėte pagrindiniu šio forumo pasiekimu?
– Forumas užkabino labai daug jautrių temų, kurios iššaukė norą toliau kalbėtis ir toliau gvildenti iškeltus klausimus.
Žinoma, nebuvo lūkesčių, kad forumo metu naujai išrinkti politikai ateis su pasiūlymų krepšeliais. Svarbi buvo kita šio klausimo pusė: „Mes norime, kad jūs išklausytumėte, ką mes kalbėsime, nes nuo čia galima pradėti tolesnį darbą kartu“. Šio forumo pagalba tarsi norėta padaryti galimybių analizę ir dabartinės situacijos studiją.
Šis forumas iš kūrybinių industrijų pusės politikams buvo tam tikras viešas kvietimas bendradarbiauti, durų atvėrimas: „Dirbkime kartu. Mes turime duomenis. Jūs turite galią spręsti. Mes galime visa tai sujungti. Mes pilni iniciatyvos, norime keisti situaciją, norime daugiau eterio, būti geriau suprasti, ir esame pasiruošę dirbti”. Mano galva, labai svarbu, kad šiais metais galų gale per ilgą laiką atėjo momentas, kai kultūros lauko atstovai nebelaukia beprasidėsiančio stebuklų lietaus.
Labai didelė kūrybinių industrijų ir kultūros sektoriaus problema ilgą laiką buvo laukimas ir tonas: „Mes negalime, nes negauname“. Arba: „Kažkas mūsų neįgalina“. Bet mes esame įgalinti jau iš principo. Dėl to, kad mes veikiame šitoje srityje, mes jau ir esame įgalinti. Tad turime tiesiog susitvarkyti labai daug dalykų, kad mes savo nuomone galėtume su kažkuo pasidalinti.
– Gal galėtumėte konkrečiai įvardinti dalykus, kuriuos, jūsų manymu, kultūros sektoriui reikėtų susitvarkyti?
– Pirmiausiai, pats sektorius turėtų labiau įsigilinti į save. Čia labai svarbūs tyrimai, pavyzdžiui, tokie kaip naujausias tyrimas apie Lietuvos menininkų socialinę ir kūrybinę būklę, kurį iniciavo Lietuvos kultūros taryba ir dabar vykdo Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija kartu su Ateities visuomenės institutu.
Antras momentas: iš sukviesto dalyvių būrio ne visai pamačiau visuminio požiūrio į kultūros sektorių, nes labai trūko valstybinio sektoriaus atstovų, kurių rankose milžiniška ir patirtis, ir vadybinė galia, ir kuriamoji galia. Manau, nereikėtų daryti klaidos, skiriant nevyriausybinį sektorių nuo valstybinio sektoriaus. Galia yra vienybėje, ir jeigu sektorius skaldysis, tai jokio kito žingsnio nepadarys. Bet jeigu vienysis, tada, manau, tolesnis žingsnis gali nutikti. Labai svarbus yra sektoriaus susivienijimas ir matymas, ką vienas kitam galime duoti.
Kol kas kultūros sektorius dar nepadarė visų namų darbų. Turiu galvoje, kad dar neaišku ir pačiam kultūros sektoriui, kas jis toks yra. Pirmiausia turi būti vienybė, tada – savęs pagrindimas skaičiais, tyrimais ir situacijos analize, ir jau tada – pasiūlymų formulavimas. Jeigu mes suprantame, kad kultūros sektorius savo apimties prasme yra kažkas nuo Bacho iki žaidimų industrijos, tada susivienijęs kultūros sektorius lengviau gali pasakyti, ką dabar daryti, ir siūlyti paslaugas savo steigėjams bei politikos formuotojams viso lauko vardu.
Pavyzdžiui, forumo pradžioje išgirdome tarptautinio kultūros politikos eksperto iš Estijos Ragnaro Siilo kalbą, kuri man padarė labai didelį įspūdį: per 15 minučių buvo išdėstyta visa Estijos kūrybinių industrijų atvejo analizė. Man net toks žodis į galvą atėjo, „distiliatas“: iš labai daug medžiagos buvo iškristalizuotas labai grynas ir aiškus dalykas. Tikiu, kad visa tai buvo pasiekta po labai daug namų darbų, skaičiavimų, diskusijų, darbo grupių, pokalbių, kurie tikriausiai truko metų metus. Jeigu Lietuvos kultūros sektoriaus atstovas kada nors galėtų tokiu algoritmu, tokia apimtimi ir per tokį trumpą laiką pasakyti esmę apie Lietuvos kūrybines ir kultūrines industrijas, manau, tai būtų labai didelis žingsnis į priekį.
– Kurios forumo metu paliestos temos jums pasirodė jautrausios?
– Menininkams iki šiol kyla labai daug klausimų dėl vyriausybinių institucijų vartojamų sąvokų, na, kad ir „meno kūrėjo statusas“. Pats sektorius iki galo nesupranta, kokios yra šio statuso teikiamos konkrečios naudos. Tai yra milžiniška problema, nes iki šiol mes problemas spręsdavome sukurdami naujas problemas, t. y. vieną institucijų tinklą perdengdami kitu institucijų tinklu. Per šitą organizacijų ir institucijų gausą menininkas nebesupranta, ką jis turi daryti.
Mes sakome, kad diegiame menininkocentrinę pasaulėžiūrą, ir kad kūrėjas yra viso ko centre. Bet dabar kūrėjas yra ne centre, o apačioje, nes visos jam skirtos naudos eina iš viršaus į apačią per perskirstančias organizacijas, per daugybę kitų rankų, ir kūrėjas turi suprasti, kaip keliauja vienas euras iš Finansų ministerijos iki jo. Tai yra beveik neįmanoma užduotis! Manau, kad šis menininkų gerovės klausimas buvo aktualus daugeliui. Forume buvo paminėtas „vieno langelio“ principo sukūrimas, kad galėtume visus savo klausimus spręsti žymiai greičiau ir kuo mažiau remtis į išvystytos biurokratijos fenomeną, kuris dabar būdingas kultūros sektoriui, ir kuris stabdo bet kokią šio sektoriaus raidą ir judėjimą į priekį.
Nereikėtų tikėtis, kad menininkas bus visiškai išlaisvintas nuo rūpesčio savimi ar nuo atsiskaitymo už gautą finansavimą. Forumo metu pasigirdo, kad menininkai nenori, jog juos rištų bet kokie saitai. Bet tai yra utopiška! Manau, mes kaip tik turėtume diegti suprantamą ir aiškią sistemą, kuria menininkas galėtų naudotis ir jam nereikėtų kas kartą daryti to paties iš naujo. Mat dabar matome, kad menininkas, kas kartą pateikdamas bet kokią paraišką valstybei ar Kultūros tarybai, turi iš naujo pasakoti apie save, iš naujo sudalyvauti savotiškame darbo pokalbyje, iš naujo atnešti savo gyvenimo aprašymą. Tikiu, kad tai sekina ir vargina. Socialinės menininko gerovės tema, iš tiesų, buvo viena iš skaudžiausių ir daugiausiai rezonanso sulaukusių forumo temų.
– O ar buvo tokių temų, kurių forume pasigedote?
– Mes visiškai nepalietėme kūrybinio sektoriaus žmonių kompetencijos, kuri visada tobulintina. Pavyzdžiui, kultūros žmonių politinis išsilavinimas ir bendrųjų, nuo konkretaus kultūrinio sektoriaus atsietų, kompetencijų lygis: lyderystės trūksta, o kiti sektoriaus atstovai labai ribotai suvokia, kad jiems reikia labai daug realiųjų „kietųjų“ kompetencijų. Žmonės, kurie derasi, ir kurie komunikuoja, tiesiog turi turėti derybų ir komunikacijos kompetencijas, ir jas reikėtų kažkur ugdyti ir įveiklinti.
Turėtų būti kažkoks taškas, nesvarbu, kieno kuruojamas – ar nevyriausybinio sektoriaus, ar valstybinės institucijos, į kurį būtų galima paskambinti bet kada ir sakyti: „Renkama grupė, norime pakalbėti apie socialinius tinklus“ ar pan. ir truputėlį grįžti į žemiškąjį lygį, susitvarkyti daug žemiškų dalykų organizacijose, nes dabar šie klausimai skirtingose organizacijose labai skirtingai sprendžiami.
Pavyzdžiui, kodėl kai kuriose vastybinėse kultūros institucijose nėra darbuotojų rotacijos arba ji išskirtinai vangi? Kodėl vienur kažkas gali 20 metų užtikrintai dirbti už atlyginimą ir visiškai netobulėti? O nepriklausomas kultūros lauko atstovas niekada taip ir negaus to tramplino, kurį galbūt turi tas žmogus, kuris dirba valstybiniame sektoriuje. Ta galimybių sistema turi būti labiau išvystyta ir labiau suprantama.
Parengė Aistė Ptakauskė
