Įvyko debatai su kandidatais į Vilniaus miesto merus apie sostinės kultūrą: išdalijo ambicingus pažadus

Šį antradienį, vasario 21 d., aštuoni kandidatai į Vilniaus miesto merus kultūrai ir kūrybinėms industrijoms skirtos diskusijos „Kultūra augina miestą. Ar miestas augina kultūrą?“ metu pristatė savo kultūringos sostinės vizijas. Nuo pažadų didinti savivaldybės ir privatų finansavimą ar įgalinti nevyriausybines organizacijas (NVO) iki užmojų steigti kultūros laisvosios ekonomikos zoną (LEZ) – Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos (NKIKIA) organizuotame renginyje kandidatai atskleidė, kaip jie mato kultūros ateitį mieste.

NKIKIA, kaip strateginė kultūros organizacija, nuolat siekia sudaryti galimybes diskutuoti aktualiomis temomis su politikos formuotojais ir kultūros ekspertais.

Artėjant savivaldos rinkimams, šį kartą į tokius klausimus kaip kokį vaidmenį kultūra turėtų užimti Vilniuje ar kur slypi didžiausias Vilniaus kūrybinis potencialas antradienį atsakinėjo Valdas Benkunskas, Rasa Budbergytė, Mykolas Majauskas, Eglė Radvilė, Tomas Vytautas Raskevičius, Lukas Savickas, Ieva Kačinskaitė–Urbonienė ir Artūras Zuokas. Diskusiją moderavo Bielini group partnerė, „design thinking“ ekspertė, inovacijų strategė dr. Živilė Glaveckaitė.

Renginį pradėjo „Lietuva 2050“ strategijos ekspertas, Vilniaus universiteto prof. Jonas Dagys, skaitęs pranešimą apie kūrybiško miesto spindesį ir skurdą. Jo metu J. Dagys palietė keletą aktualių temų – pradedant kūrybiško miesto sąvoka ir baigiant poreikiu permąstyti miestų santykį su pasauliu, didesnį dėmesį skiriant kultūrai, galinčiai burti bendruomenes ir stiprinti viešąjį miesto gyvenimą.

Vis dėlto, pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, dabartinė sostinės situacija verčia sunerimti.

„Finansų ministerijos pateikiami šalies savivaldybių biudžetų rodikliai rodo, kad Vilniaus miestas nuo 2015 m. iki 2021 m. buvo stabiliai įsitvirtinęs paskutinėje, 60–oje vietoje pagal biudžeto išlaidų funkcijai „Poilsis, kultūra, religija“ skiriamą procentinę dalį, kuri atitinkamai svyravo nuo 1,88 proc. iki 4,11 proc. Tiesa, pernai Vilnius pagaliau pakilo virš keleto savivaldybių, o ši dalis išaugo iki 5,39 proc. Tačiau turint omenyje, kad kultūrai – atėmus poilsį ir religiją – Vilniuje lieka mažiau nei trečdalis lėšų, šie skaičiai gali kelti susirūpinimą.

Kaip tai įmanoma? Atsakymas – Vilniaus miesto savivaldybės kultūros politikos strateginės gairės. Jose deklaruojama, kad mieste veikia beveik visos Lietuvos nacionalinės kultūros įstaigos. Dėl to galima sakyti, kad Vilnius yra oficialiosios, nacionalinės valstybės platforma. Bet miestas kaip gyventojų bendruomenė savo stiprios, matomos kultūros politikos neturi“, – teigė J. Dagys.

Kultūros strategijos (ne)svarba ir platus spektras pasiūlymų

Po įvadinio pranešimo moderatorė pakvietė kandidatus į sceną. Pirmasis į dr. Ž. Glaveckaitės klausimą, koks vaidmuo kultūrinių ir kūrybinių industrijų (KKI) sektoriui atitektų jo numatytoje Vilniaus miesto plėtroje, atsakinėjo A. Zuokas.

„Pradėsiu nuo to, ką aš, kaip asmuo ir kaip buvęs meras, jau dariau. Kūrybinga miesto valdžia jau tuo metu buvo deklaruota kaip stabilus miesto pagrindas ekonomikai ir kultūriniam jo gyvenimui. Richard Florida, kūrybingo miesto koncepcijos autorius, yra apibūdinęs, kad kūrybingas miestas traukia talentus, norinčius čia startuoti, būti ir savo idėjomis užkariauti pasaulį. Vilniaus miestas yra daug padaręs, kad atsirastų kūrybai reikalingi instrumentai – jog davus meškerę rastųsi ir galimybės. Tai apima ir VšĮ „Vilniaus festivalius“, Menų spaustuvę ir kitus projektus. Tą planuojame daryti ir toliau“, – kalbėjo A. Zuokas.

Diskusiją pratęsė L. Savickas, akcentavęs kultūros strategijos svarbą: „Beveik viskas kultūros srityje Vilniuje šiuo metu vyksta savieiga, tad kyla klausimas, kokia yra miesto rolė, norint šį procesą paversti sklandesniu. Todėl savo darbus pradėčiau nuo bendros kultūros strategijos, kartu su šios industrijos atstovais, kūrimo. Joje akcentuočiau kultūros prieinamumą ir integralumą. Pastarasis aspektas apima gausybę Vilniaus socialinių ir etninių grupių, kurias turime matyti kaip savo stiprybę. Visa tai galime realizuoti per proaktyvią savivaldybės rolę.“

Kalbėdami apie kultūros vaidmenį Vilniuje jiems tapus sostinės merais, T. V. Raskevičius akcentavo būtinybę keisti Vilniaus kultūros politikos kryptį ir remtis ne tik valstybinėmis įstaigomis, bet ir NVO bei privačiu verslu.

E. Radvilė išskyrė augančio kultūros biudžeto svarbą, I. Kačinskaitė Urbonienė – neformalų vaikų ugdymą, o M. Majauskas – ne perlų ir didelių strategijų, o konkretaus veiksmų plano poreikį.

„Kalbant apie infrastruktūros poreikį kultūrai, šioje vietoje galime kalbėti apie Vilniaus II termofikacinės elektrinės atvėrimą, apie sinergijas tarp skirtingų sričių – kultūros ir švietimo, krašto apsaugos ar sveikatos. Vilnius taip pat turi svarbų tarptautiškumo dėmenį, kurį reikia išnaudoti. Reikšmingas ir istorinis dėmuo, pavyzdžiui, Litvakų paveldas. Be to, būtina akcentuoti ir vaikų kūrybiškumo ugdymą.

Be to, mes turime didinti kultūros prieinamumą sostinėje. Tam reikalingų pinigų galėtume gauti iš kaip niekada didelio ir nuolat augančio savivaldybės biudžeto, siekiančio apie 1,2 mlrd. eurų. Jis kasmet padidėja daugiau nei 200 mln. eurų, taip pat yra papildomai priimti sprendimai dėl fiskalinės drausmės atlaisvinimo, kas leidžia savivaldybei papildomai skolintis apie 150 mln. eurų. Pinigų yra, svarbu juos protingai ir taikliai panaudoti“, – sakė M. Majauskas.

R. Budbergytė teigė, kad Vilniaus KKI sektoriaus klestėjimas galėtų sostinę paversti mažuoju Niujorku, o V. Benkunskas pabrėžė spartesnį kultūrinės infrastruktūros miegamuosiuose rajonuose vystymą.

Švietimas, kinas ir privačios kultūrinės iniciatyvos

Pasakodama apie neatskleistą Vilniaus kultūros potencialą, I. Kačinskaitė–Urbonienė pažymėjo, kad didžiausios galimybės slypi kultūrą kuriančiuose ir vartojančiuose žmonėse.

„Šį potencialą privalome stiprinti per švietimą, tačiau tai turėtume daryti tikslingiau ir ekspertiškiau, pasitelkiant KKI sektoriaus atstovus, suformuojant aiškesnes užduotis. Be to, dalyvaudama bendruomenių veikloje dažnai susiduriu su biurokratijos našta, kuri užgniaužia Vilniaus kultūros skleidimąsi. Kuo lankstesnė bus savivaldybė, įgyvendindama kūrybingų vilniečių idėjas, tuo labiau šis potencialas skleisis“, – sakė politikė.

T. V. Raskevičius pabrėžė, kad suprasti, kur slypi Vilniaus kūrybinis potencialas galima uždavus vieną klausimą: kokios geriausios iniciatyvos šiemet vyks sostinėje?

„Atsakymai į šį klausimą ir yra Vilniaus kūrybinis ir kultūrinis potencialas. Man tai – ryškiausi festivaliai, pavyzdžiui, „Naujasis Baltijos šokis“, „Kino pavasaris“, „Midsummer Vilnius“. Šioje vietoje svarbu sugrįžti prie pamatinės mano prielaidos, kad miesto kultūros politiką turi formuoti ne savivaldybės institucijos, o privačios iniciatyvos, atrakinančios kultūrinį miesto potencialą. Todėl labai svarbu KKI sektoriaus žmonių neuždaryti į dėžutę, o juos išlaisvinti ir įgalinti kurti laisvame mieste, kuriame telpa ir gerai jaučias visi“, – kalbėjo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas.

Kiti diskusijos dalyviai kaip potencialiausias Vilniaus kultūros sritis ar veiksmus, padėsiančius jį atskleisti, įvardijo kino industriją ir jos plėtrą, sinergiją tarp skirtingų sektorių bei globalios vizijos svarbą.

NVO – sostinės kultūros variklis?

Kalbėdama apie NVO ir KKI sektorių bendradarbiavimą, R. Budbergytė pažymėjo, jog nevyriausybinės organizacijos turėtų tapti kertine Vilniaus kultūros dalimi.

„NVO sektorių privalome stiprinti ir padėti jo atstovams dalyvauti projektinėse veiklose. Apskritai, NVO dirbančius asmenis aš matau kaip greitesnius ir veržlesnius žmones, savo energija ir noru galinčius pasiekti gerokai daugiau. Savivaldybė neabejotinai privalo megzti tvirtesnį KKI ir NVO bendradarbiavimą“, – teigė socialdemokratė.

V. Benkunskas pridūrė, kad NVO išties yra KKI variklis, o savivaldybės funkcija – padėti šiam sektoriui sėkmingai veikti: „Pagalba gali būti keliomis kryptimis, pavyzdžiui, suteikti turimas patalpas kultūros sektoriuje veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms lengvatinėmis sąlygomis. Gerieji to pavyzdžiai – „Lukiškių kalėjimas 2.0“, „Meno Avilys“. Apskritai, miestas yra pajėgus didinti savo finansinę injekciją į šį sektorių. Šiuo metu jam skiriamas projektinis finansavimas siekia 1,2 mln. eurų, o KKI pagal atskirą eilutę iš to skiriama apie 60 tūkst. Tai – juokingi skaičiai. Svarbus ir menininkų viešinimo aspektas. „Go Vilnius“ jau dabar dirba su puikiais kūrėjais ir garsina juos pasauliniu mastu, tačiau tą galima daryti intensyviau. Galiausiai kultūros NVO yra neatsiejamas miesto partneris, tad turime sėsti prie vieno stalo, sudėlioti aiškią strategiją ir vadovaujantis ja kibti į darbus.“

Diskusijos metu E. Radvilė taip pat akcentavo, kad svarbu nepamiršti, jog mąstant apie KKI sektorių, Vilnius turėtų tapti globaliu miestu, galinčiu iš kultūros ir uždirbti.

„Sieksiu, kad Lietuvos „Co–create“ strategija paliestų pasaulio lietuvius, kad kiekvienas vilnietis, nepaisant savo gyvenamosios vietos, jaustų, jog Vilnius yra jo širdis, o čia jis gali kurti. Reikšminga paminėti, kad KKI sektoriaus programa turėtų būti ilgametė, siekianti bent 2040–uosius ir peržengianti kadencijas. Taip pat turime įgyvendinti šias priemones – įkurti Vilniaus kultūros LEZ, įsteigti Vilniaus verslo fondą, padėsiantį NVO, investuoti į eksportą ir su tuo susijusias veiklas“, – kalbėjo kandidatė į sostinės merus.

Ambicingi kultūros pažadai

Diskusijos pabaigoje visi dalyviai buvo paprašyti išskirti vieną darbą, kurį jie žada įgyvendinti, jei taptų Vilniaus miesto meru.

I. Kačinskaitė–Urbonienė paminėjo Vilniaus kultūros tarybos platformos įkūrimą, V. Benkunskas – aiškios strategijos ir veiksmų plano sukūrimą, bendradarbiaujant su KKI sektoriumi, o M. Majauskas – didesnį neformalaus ugdymo krepšelį, kuris būtų prieinamas ir darželinukams, skatinant kultūros poreikį nuo ankstyvo amžiaus.

L. Savickas pažadėjo atgaivinti sostinės savivaldybės NVO tarybą, A. Zuokas – pasirašyti KKI sektoriaus atstovų prašymus pratęsti nuomos sutartis su savivaldybe, E. Radvilė – įkurti Vilniaus LEZ, o T. V. Raskevičius – užtikrinti projektinio ar idėjinio finansavimo dalies didinimą.

„Diskusijos, kultūros bendruomenės telkimas ir galimybė visuomenei megzti dialogą su sprendimų priėmėjais yra viena esminių NKIKIA veiklos sričių. Džiaugiamės, kad renginio metu visi dalyvavę kandidatai pripažino kultūros sektoriaus svarbą gyvybingam miestui, bendradarbiavimą su nevyriausybiniu sektoriumi, sinergiją su kitomis sritimis – švietimu, sveikatos apsauga, taip pat pažymėjo adekvataus finansavimo poreikį. Išgirdome pasiūlymų dėl didesnio kultūros sektoriaus prioretizavimo savivaldos lygmeniu. Išgirdome, kad lėšų yra, reikia strateginio požiūrio ir nuoseklaus bendradarbiavimo su sektoriumi. Mes kaip asociacija pritariame išsakytiems pasiūlymams, kurie turėtų nugulti į KKI sektoriaus strategiją Vilniaus miestui. Ir tikimės, kad ši strategija neliks tik popieriuje, bet suteiks postūmį ir užtikrins sostinės kultūros klestėjimą”, – siūlo NKIKIA valdybos pirmininkė Živilė Diavara.

Visą diskusijos įrašą galima peržiūrėti NKIKIA „Facebook“ arba „Youtube“ paskyrose.

Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, renginio partneriai: Pokyčių tyrimų institutas, AGATA, Baltic Film & Creative Tech Cluster, Lietuvos dizaino asociacija, Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

@Ryčio Šeškaičio nuotraukos.